L. Balsys. Kada Lietuvoje turėsime tikrą draudiminę mediciną? - Diga

L. Balsys. Kada Lietuvoje turėsime tikrą draudiminę mediciną?

To paklausiau Seimo plenariniame posėdyje, svarstant Privalomojo sveikatos draudimo (PSD) fondo biudžetą, Sveikatos apsaugos ministro Aurelijaus Verygos. Kaip jis didins sveikatos paslaugų prieinamumą, ar pagaliau turėsime veikiančią draudiminę mediciną. Ministras pripažino, kad geras klausimas, deja, aiškios vizijos apie sveikatos apsaugos sistemos pertvarką, neišgirdau.

Naujasis Sveikatos apsaugos ministras pasidžiaugė, kad PSD fondas bus subalansuotas: 1,5 mlrd. eurų ateis, 1,5 mlrd. eurų ir išeis.

Na, ir kas, kad jis bus subalansuotas, jeigu visa sistema veikia ydingai ir neefektyviai? PSDF pavadinime svarbiausias žodis turėtų būti „draudimo“, tačiau šiandien sistema veikia kaip paprasta rinkliava: surenkami pinigai ir jie paskui paskirstomi pagal griozdišką ir neskaidrią sistemą. Todėl turime tokią situaciją, kad Lietuvos gyventojai, kurie moka draudimo įmoką, realiai yra neapdrausti.

Žmonės, kas mėnesį besidraudžiantys PSD fonde, susirgę retomis ligomis patys, ar susirgus jų vaikams, neturi galimybės gauti deramo gydymo nei Lietuvoje, nei užsienyje, ir yra pasmerkti mirti. Rimčiau susirgę turi laukti mėnesių mėnesius, kol pateks pas specialistą ar sulauks eilės reikiamam tyrimui šiuolaikine aparatūra.

Kasmet nepriklausoma organizacija „Health Consumer Powerhouse“ pateikia Europos sveikatos vartotojų indeksą, kuris sudaromas apklausus 35 Europos valstybių pacientus bei pačius medikus. Vertinama sveikatos priežiūros paslaugų kokybė, sveikatos paslaugų prieinamumas ir kiti rodikliai. Lietuva šiame indekse „nesublizgėjo“ – bendrame vertinime esame viso labo 25-oje vietoje, tik truputį geriau nei Albanija, Rumunija ar Balkanų šalys.

Akivaizdu, kad dabartinė sveikatos apsaugos sistema nėra orientuota į sveikatos paslaugų prieinamumą ir kokybę. Gydytojai nėra suinteresuoti dirbti arčiau paciento, žmonės yra priversti kęsti ilgas eiles, kad gautų paslaugą. Įgyvendinus tikrą draudiminę mediciną, kai PSDF ir veiktų kaip draudikai, kompensuojantys realias žmogaus gydymo išlaidas, o pinigai ne sektų paskui ligonį iki poliklinikos durų ir ten prapultų, bet ligonis pats pasirinktų, kuriam gydytojui juos sumoka už kiekvieną vizitą, ligonis pats galėtų lėšas skirti gydytis ten, kur jam patogu, kur nereikia laukti eilėse.

Taip atsirastų sveika konkurencija tarp gydytojų. Privačios bendrosios praktikos gydytojai noriai steigtų savo kabinetus ir daugiabutyje šalia jūsų, ir nuošalesniame regione, kad tik ligoniai kreiptųsi į jį. Specialistai tokiais pat pagrindais būtų ir toliau prieinami kad ir poliklinikose, o rimtesnis gydymas, operacijos ar sudėtingi tyrimai ligoninėje būtų tiesiai apmokami gydymo įstaigai iš privalomojo sveikatos draudimo fondo.

Tokiu būdu šiandieninė situacija galėtų kardinaliai pagerėti: neliktų ne tik eilių, bet ir išnyktų ar labai sumažėtų sveikatos apsaugos sistemoje išvešėjusi korupcija. Panaši sistema jau seniai sėkmingai veikia Belgijoje, kitose ES šalyse ir efektyviai suderina ir privačią, ir valstybinę medicinos praktiką ligonio, bet ne ligoninės direktoriaus su prezidentine alga labui.