Trys išbandymai valdžiai: kokie pokyčiai neįgaliųjų laukia 2019-aisiais - Diga

Trys išbandymai valdžiai: kokie pokyčiai neįgaliųjų laukia 2019-aisiais

Praėjusius metus Lietuvos neįgalieji prisimins kaip tuos, kuriuos ženklino svarbios pergalės, tačiau netrūko ir naujų planų bei skambių valdžios pažadų. Tačiau kas šiemet laukia negalią turinčių žmonių ir ar integracijos skatinimo egzaminas bus išlaikytas, pasitikrinti galėsime jau visai greitai, per savivaldos rinkimus kovo mėnesį.

Pirmasis išbandymas – rinkimai

Pirmasis išbandymas, aiškiai parodysiantis, kaip keičiasi neįgalių žmonių situacija šalyje bei jų galimybės dalyvauti valstybės gyvenime, bus net treji šalyje vyksiantys rinkimai. Kaip dar balandžio mėnesį konstatavo Vilniaus apygardos administracinis teismas, iki šiol didžiojoje dalyje rinkimų apygardų jie vykdavo diskriminuojant judėjimo negalią turinčius žmones.

„Pernai teismas priėmė itin svarbų sprendimą dėl žmonių su negalia diskriminacijos per 2016 m. Seimo rinkimus ir aiškiai pasakė, kad valstybė neužtikrino žmonių su judėjimo negalia teisių visavertiškai dalyvauti rinkimuose. Balsavimo patalpos, inventorius ir aplinka nebuvo pritaikyti judėjimo negalią turintiems žmonėms, o jų galimybės vykdyti savo pilietinę pareigą buvo itin apsunkintos. Tai labai svarbus ir iškalbingas klausimas, parodantis valstybės požiūrį į negalią turinčius žmones. Ir aišku kyla klausimas, ar šiais metais situacija bus bent kiek pasikeitusi, ypač turint omenyje, kad prie balsadėžių rinksimės net tris kartus“, – sako Dirbančių neįgaliųjų asociacijos atstovė Simona Kunigonytė.

Preliminariais Lietuvos neįgaliųjų forumo duomenimis, per 2016 m. rinkimus iš 1996 rinkimų apylinkių tik 699 balsavimo patalpos buvo pritaikytos asmenims su negalia. Taigi daugiau kaip 60 proc. rinkimų apylinkių buvo netinkamos žmonėms su judėjimo negalia, taip pat senyvo amžiaus žmonėms.

„Liūdina ir tai, kad situacija, bent jau sostinėje, per dvejus metus beveik nepasikeitė. Gruodžio mėnesį paskelbtais Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos tyrimo duomenimis iki šiol neįgaliesiems pritaikytos 56 (37 proc.) rinkimų apylinkės iš 151, o nepritaikytos – 95 (63 proc.). Atrodo sunku patikėti, tačiau nė viena rinkimų apylinkė sostinėje iki šiol neturi žmonėms su negalia pritaikytų balsavimo kabinų, o kai kuriose seniūnijose nei į vieną rinkimų apylinkę žmogus su neįgaliojo vežimėlių tiesiog negalėtų patekti“, – sako S. Kunigonytė.

Antrasis išbandymas – teisės į mobilumą užtikrinimas

Pasak DNA atstovės, rinkimų apylinkių neįgaliesiems klausimas tik išryškina opią problemą, kuri žinoma jau labai seniai, tačiau pastangos keisti situaciją dažniausiai lieka deklaratyvios.

„Absoliuti dauguma rinkimų apylinkių įrengiamos ugdymo įstaigose, dažniausiai – mokyklose, ir tas faktas, jog į jas judėjimo negalią turintys žmonės negali ateiti balsuoti atveria ir kitą skaudulį – tose mokyklose nėra sudarytos sąlygos ir mokytis negalią turintiems vaikams. Apskritai požiūris į viešųjų pastatų ir erdvių pritaikymą išlieka itin formalus, vardan varnelės. Tarkime net į kai kurias formaliai „pritaikytas“ mokyklas realiai nėra galimybės patekti, nes nėra užvažiavimo iš automobilių parkavimo aikštelės ant šaligatvio, didelė dalis mokyklų neturi neįgaliesiems pritaikytų automobilių stovėjimo vietų, o įrengti pandusai yra per statūs ir tiesiog netinkami naudojimui“, – pagrindines kliūtis vardija DNA atstovė.

Anot S. Kunigonytės, JT Neįgaliųjų teisių konvencijoje įtvirtintas įpareigojimas pritaikyti aplinką neįgaliesiems kartais traktuojamas taip formaliai, kad įgauna groteskiškas formas.

„Tenka atsidurti įstaigose, kurios iš pirmo žvilgsnio yra pritaikytos judėjimo negalią turintiems žmonėms. Tačiau tas pirmas žvilgsnis ir baigiasi ties pandusu, keltuvu ar liftu. Jei įstaigos koridoriais realiai judėti ir į kabinetą patekti iš tiesų prireiktų negalią turinčiam žmogui tai būtų sunkiai įgyvendinama užduotis. Tačiau minimalius ir formalius kriterijus tokios įstaigos neva atitinka. Tačiau realiai mes su tokiomis problemomis susiduriame kasdien vos išėję pro duris“, – aiškina S. Kunigonytė.

Jos teigimu, situaciją iš esmės pakeisti galėtų ne vien aplinkos pritaikymui skirtų lėšų didinimas, bet elementarus sąmoningumas, suvokimas, kam ir kodėl to reikia.

„Žinoma, kad sveikieji nesusimąsto apie kliūtis kasdieniame kelyje į darbą, tačiau mums neįgaliesiems akivaizdu, kad jų vis dar apstu. Pats konkrečiausias ir paprasčiausias pavyzdys aktualus daugeliui neįgaliųjų – nuolydžiai prie sankryžų ar perėjų, taip pat žemagrindis, neįgaliesiems pritaikytas viešasis transportas. Ypač daug problemų kelia tolimojo susisiekimo priemonės, bet ir miestuose kursuojantys autobusai ar troleibusai tikrai ne visada draugiški neįgaliesiems. O jei būtų daugiau sąmoningumo tiek iš valdžios bei savivaldos atstovų, tiek ir iš visuomenės visos transporto priemonės galėtų būti pritaikytos neįgaliesiems. Juk tai pasitarnauja mamoms su vežimėliais, dviratininkams, vaikams ir taip visiems gyvenimas tampa tiesiog paprastesnis“, – įsitikinusi DNA atstovė.

Trečiasis išbandymas – didesnė integracija į darbo rinką

Kalbant apie didesnę neįgaliųjų integraciją bei įgalinimą nuolat iškyla klausimas, kaip paskatinti daugiau negalią turinčių žmonių įsidarbinti, o darbdavius nebijoti priimti į kolektyvą žmogaus su negalia.

„Nuo to, kad daugiau žmonių su negalia turės darbą geriau bus visiems, esu tuo tikra. Visuomenėje dar labai daug mitų apie tai, ką gali ir ko negali dirbti neįgalieji. Kai kurie mitai kausto darbdavius, kai kurie – ir pačius neįgaliuosius. Liūdna, bet diskriminacija dėl negalios yra tokia paplitusi, kad kartais priverčia žmones savo neįgalumą slėpti nuo potencialių darbdavių. Žinoma, sunkios negalios atvejais tai dažniausiai neįmanoma, bet pats faktas tikrai iškalbingas“, – pasakoja S. Kunigonytė.

Pasak jos, ypač daug diskusijų šiais metais kels sunkiausios negalios žmonių įdarbinimas bei socialinių įmonių veiklos klausimas.

„Gaila, kad dirbančius neįgaliuosius užuot telkus bendram tikslui bandoma supriešinti. Esą dirbantieji socialinėse įmonėse naudojasi valstybės parama, kai tuo tarpu norintys dirbti atviroje darbo rinkoje tokios galimybės neturi. Tačiau čia nėra vien juoda ir balta, kad ir kaip tas spalvas norisi sutirštinti. Juk darbas socialinėse įmonėse yra išeitis tiems, kurie atviroje darbo rinkoje nėra laukiami dėl daugybės skirtingų priežasčių. Dabartinėje sistemoje yra trūkumų, juos galima šalinti, tačiau dialogo kaip tai daryti būtų geriausia labai trūksta. Tikiuosi, kad situacija keisis ir šiuos metus galėsime vadinti dialogo metais“, – sako S. Kunigonytė.

Viena iš siūlomų priemonių integracijai į darbo rinką skatinti – kvotos negalią turintiems asmenims viešajame sektoriuje. Taip tikimasi paskatinti pozityvią žmonių su negalia diskriminaciją.

„Nuo vasaros veiklą pradės Žmonių su negalia teisių stebėsenos komisija prie Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos, taip pat turėtų pradėti veikti kvotų viešajame sektoriuje programa. Tačiau kol kas nėra duomenų apie tai, kaip ši kvotų sistema realiai veiktų, kiek investicijų pareikalautų ir ar apskritai yra planas, kaip ją įgyvendinti. Kita vertus – siūloma 5 proc. kvota turbūt jau daugelyje įmonių ir įstaigų yra įgyvendinama, tačiau čia dirba tie žmonės, kurie darbą tikrai galėtų rasti ir atviroje darbo rinkoje. Tačiau klausimas, ar į kvotas nebus žiūrima formaliai, ar bus sudaromos sąlygos dirbti judėjimo negalią turintiems, akliesiems bei silpnaregiams. Įdarbinti žmogų su negalia yra pakankamai rimtas įsipareigojimas ir jei viešasis sektorius šioje srityje nori imtis lyderystės tai tikrai geras ženklas“, – įsitikinusi DNA atstovė.

Autorius

admin