Medikas atvirai - apie ligonių skundus ir kodėl tenka emigruoti - Diga
diagnostikos ir gydymo įstaigų asociacija, kodėl gydytojams tenka emigruoti, ligonių skundai

Medikas atvirai – apie ligonių skundus ir kodėl tenka emigruoti

Esu medikas, kuris jau nedirba Lietuvoje. Deja, teko emigruoti dėl priežasčių, kurias paminėsiu vėliau. Nutariau parašyti diagnostikos ir gydymo įstaigų asociacija todėl, kad pastaruoju metu perskaičiau daugybę straipsnių, kur labai jausmingai buvo komentuojamas medikų darbas ir kaskart labai norėjosi į juos atsakyti.

Taigi, kalbant tik faktais:
1. Visame pasaulyje priėmimo skyriaus ligoniai skirstomi į kategorijas. Pirmos kategorijos ligonius reikia apžiūrėti per maždaug pirmas penkias minutes nuo atvykimo, tai tikrai skubūs, kartais mirštantys ligoniai (kad geriau suprastumėt – šie ligoniai keliauja į reanimaciją arba skubiai į operacinę).

Antros kategorijos ligoniai yra pusiau skubūs, tai – tokie ligoniai, kuriems artimiausiomis valandomis turi būti pradėtas kažkoks specialus gydymas ligoninėje ir jie turi būti apžiūrėti gydytojo per maždaug dvi valandas nuo atvykimo (kad geriau suprastumėt, tai – ligoniai, kuriuos tikrai turime guldyti į ligoninę, nes kitaip jų neišgydysime).

Ir trečios kategorijos ligoniai, tai taip vadinami ambulatoriniai ligoniai (kuriuos mes dažniausiai paleidžiame namo). Juos gydytojas apžiūri per maždaug 6-8 val. Ir kokiam nors Vakarų Europos priėmimo skyriuje, nesvarbu ar jūs vemiate, ar karščiuojate, ar kosėjate, ar jums silpna, jei yra skubesnių ligonių, o jūs esat ambulatorinis ligonis, deja, teks palaukti.

Taip padaryta todėl, kad ne visi ligoniai, atvykę į priėmimo skyrių, yra vienodi. Logiška tai, kad sunkūs ligoniai turi pirmenybę ir, manau, nė vienas žmogus nenorėtų atvežti savo sunkiai ir pavojingai sergantį giminaitį į priėmimo skyrių ir laukti, kol daktaras apžiūrės lengvesnius ligonius.

DIGA gydytojų kabinetai, gydymo įstaigos, poliklinika

Deja, mūsų visuomenė negali šito suprasti. Ir, deja, tokios sistemos Lietuvoje niekas neįveda. O jeigu jums kyla klausimas, kas gali nuspręsti, kas serga sunkiai, o kas ne, galiu jums atsakyti – medikai, dirbantys priėmimo skyriuje, patikėkit, jie tikrai turi daug patirties.

Iš to ką aš perskaičiau skaitytojos Sandros laiške, man yra akivaizdu, kad abu atvejai priklausė 3 kategorijos pacientų grupei ir eilinėje Anglijos ar Amerikos ligoninėje Jūs lauktumėt daugmaž nuo 6 iki 8 valandų ir Jums tai būtų normalu.

2. Visur pasaulyje biocheminio kraujo tyrimo rezultatų (kuriuos tikrai padarė poniai su infekcija) reikia laukti apie 1,5-2 val. Ir nesvarbu, ar priėmimo skyriuje ar reanimacijoje, ar kitame ligoninės skyriuje esate. Taip yra todėl, kad tai nepriklauso nuo gydytojų. Nes paimti kraujo mėgintuvėliai keliauja į laboratoriją, kur laborantas jį paimą ir įdeda į mašiną, kuri kompiuterio pagalba ištiria kraują ir nustato įvairių jūsų kraujo rodiklių reikšmes. Ir kompiuterio, skirtingai nei žmogaus, nepaspartinsi. Jis tai daro nustatytu greičiu.

3. Šiais laikais (visame pasaulyje) pagal kraujo rodiklius yra įmanoma nustatyti, yra virusinė ar bakterinė infekcija (tuos pačius tyrimus daro ir Lietuvoje, ir neabejoju, kad buvo daromi ir poniai). Aišku, galima nustatyti ir konkretų virusą, tačiau šie tyrimai trunka daug laiko (kartais iki savaitės) ir yra labai brangūs (net Vakarų ligoninėms). Todėl žinant, kad ligonis, ko gero, bus pasveikęs iki sukėlėjo nustatymo laiko, niekas pasaulyje to nedaro. Tuo labau – gydymas, nustačius viruso tipą, nesikeičia. O visos infekcijos yra užkrečiamos (nes kiek supratau, tai buvo aktualu laiško autorei Sandrai).

4. Specifinio gydymo nuo virusinių infekcijų nėra. Jei esant bakterinei infekcijai mes skiriame antibiotikus, kurie veikia sukėlėją, tai vaistų nuo virusinių infekcijų nėra (na, išskyrus prieš pūslelinę sukeliantį virusą, kai kuriuos encefalitus, ŽIV). Kitais atvejais gydymas yra paprastas: jei karščiuojate – paracetamolis, jei vemiate – skysčiai ir taip toliau. Sakysite, nieko ypatingo, kam gi tuomet tas gydytojas? Jis tam, kad nustatytų, ar tai tikrai nėra bakterinis susirgimas. Ir ar tikrai jums nereikia antibiotikų? Ar tai nėra pavojinga gyvybei?

5. Jei moteriai – mėnesinės, šlapimo tyrimas praktiškai neinformatyvus ir dažniausiai jis gydytojui nieko nepasako. Aš savo ruožtu pamatęs tokį tyrimą, jei nėra labai sunkios infekcijos, reikalaujančios gultis į ligoninę, požymių (o čia akivaizdu jos nebuvo ) patarčiau pasibaigus mėnesinėms pakartoti šlapimo tyrimą ir tik tuomet spręsti, kas dedasi su šlapimo organais.

O dabar ir aš sau leisiu emocingai pakalbėti.

Niekas, kas nedirbo priėmimo skyriuje, nežino, koks tai darbas… Jūs, pavyzdžiui, žinote, kad tai – vieta, kur daugelis medikų nenori dirbti. O žinote – kodėl? Todėl, kad tai – darbas, reikalaujantis daug energijos, greičio, ypač greitų ir atsakingų sprendimų, kuriame gausu daug neatidėliotinų ir labai sunkių situacijų, nemigos naktų ir kuriame gydytojas (o jis, neužmirškit, yra dar ir žmogus) patiria tikrai aukštą streso lygį.

Tai vieta, kur gydytojas yra visiems blogas: iš vienos pusės – nepatenkinti ligoniai (ir jie turi iki tam tikros ribos būti nepatenkinti, nes visgi jie ligoniai, visgi jie psichologiškai pažeidžiami, visgi jiems tuo metu yra blogai, o mes esam tam, kad padėtume. Bet, atsiminkit, tik iki tam tikros ribos!). Iš kitos pusės yra kolegos, kurie yra skyriuose ir amžinai nepatenkinti, kad kažką guldai, visuomet neužmiršta paauklėti ir paklausti, kodėl tu ligonio nepaleidai gydytis namuose arba tiesiog sako, kad neturi vietos ligoniui priimti.

Ir tuomet prasideda tikras košmaras, kai tu naudoji visa savo diplomatiškumą ir organizacinius gabumus surasti ligoniui vietą. O jie ne tai kad „ačiū“ nepasako, bet dar kokį straipsnį parašo apie tai, kaip ilgai ir baisiai ligonis buvo gydytas priėmimo skyriuje.

DIGA vienija šeimos gydytojų kabinetus, gydymo įstaigas

Ir dar… Žinokit visuomet, kad medikai yra iš visuomenės ir mūsų visuomenės dalis. Juos augino tos pačios mamos, jie ėjo į tas pačias mokyklas, jie gyvena tą patį gyvenimą, jie tuokiasi, skiriasi, gimdo vaikus, jų gyvenime taip pat miršta artimieji… Tačiau mes skiriamės nuo kitų profesijų atstovų (na, į mus panašūs, ko gero, tik lėktuvų pilotai) tuo, kad mes negalime daryti klaidų.

Jei kasininkas, siuvėjas, vadybininkas gali suklysti, mes – ne, nes to kaina per didelė. Tačiau mes – ne Dievai ir netgi ne pusdieviai, ir atsakomybės našta tikrai slegia mūsų pečius. Mes irgi einam į darbą blogai jausdamiesi, kai mums ką nors skaudą, ar po nemigos naktų, ar tuomet, kai mūsų pačių šeimose vyksta tragedijos… Ir tuomet mes turime susikaupti ir padaryti viską, kad išvengtume klaidų. Tačiau jos pasitaiko, jos neišvengiamos, ir tai su medikais vyksta visur.

Kiekvienas iš mūsų atsimena savo baisiausias klaidas, kiekvienas iš mūsų daro išvadas ir apgalvoja, kaip jų antrą kartą išvengti (tai mes vadiname patirtimi). Deja, mūsų patirtis dažnai būna skaudi, net ir pačio geriausio gydytojo pasaulyje patirtis būna sunki.

Tačiau visgi vienas dalykas mus, Rytų Europą, skiria nuo kito pasaulio: mes negerbiame vienas kito ir nenorim suprasti, kad gydytojas yra ŽMOGUS. Lygiai taip pat mes negerbiame žmonių gatvėje, viešajame transporte, įvairiose įstaigose. Ir vietoj to, kad ieškotume kituose kažkokių trūkumų, siūlau tapti visiems geresniems: padėti praeiviui gatvėje, pakelti ragelį ir paskambint pagalbos numeriu, jei matote lauke gulintį žmogų (net jei manote, kad jis išgėręs), padėti savo kaimynui ar tiesiog nusišypsoti žmogui, kurį aptarnaujate… Ir gal tuomet, kai jau mūsų nebus, išaugs karta puikių medikų, vadybininkų, siuvėjų, kasininkų. Bet dabar yra taip, kaip yra.

Ir dar niekada neužmirškite to, kad medikai realiai bėga iš Lietuvos. Aš asmeniškai pažįstų daugybę puikių specialistų, kurie dirba tą patį sunkų darbą svetur, tačiau su didesne alga, geresnėm profesinėm galimybėm ir, kas labai svarbu, su mažiau sukeliamo streso iš ligonių pusės. Ir tai labai liūdna, nes bėgam mes ne tik nuo mažų atlyginimų.

Autorius

DIGA

DIGA