Onkogenetikos profesorius: gydytojai neturėtų būti dievai - Diga

Onkogenetikos profesorius: gydytojai neturėtų būti dievai

Praėjusį savaitgalį, vasario 4-ąją, pasaulis minėjo Pasaulinę kovos su vėžiu dieną. 2000 m. priėmus Paryžiaus chartiją, ją inicijavo Tarptautinės vėžio kontrolės sąjunga (UICC). Pagrindiniai chartijoje nurodyti tikslai buvo mokslinių tyrimų skatinimas, visuomenės švietimas ir bendrų jėgų sutelkimas kovojant su vėžiu. Kova nelengva: UICC duomenimis, kasmet pasaulyje užregistruojama apie 14 mln. naujų vėžio atvejų, apie 8,2 mln. žmonių nuo jo miršta.

Prognozės nieko gero nežada: specialistai įspėja, kad 2030 m. pasaulyje bus užregistruota 21,7 mln. naujų vėžio atvejų, nuo onkologinių ligų mirs 13 mln. žmonių. Padėtis ypač prastės žemo ir vidutinio ekonominio lygio šalyse, joms teks apie 70% visų vėžio atvejų. Tačiau vilčių yra. Pasak specialistų, tikėtina, kad šiuolaikinis mokslas ir mokslininkai ras būdų, kaip įveikti ar bent pristabdyti žmonijos rykšte vadinamą ligą.

Vienas tokių mokslininkų – dr. Siddhartha Mukherjee – onkogenetikas, kamieninių ląstelių biologas, gydytojas ir Kolumbijos universiteto medicinos profesorius. VŽ „Savaitgalyje“ – p. Mukherjee pokalbis prie pietų stalo.

Kodėl žmonės nemėgsta kalendrų

Dr. Siddhartha Mukherjee yra Rhodeso stipendininkas, baigęs Stanfordo universitetą, Oksfordo universitetą ir Harvardo verslo mokyklą. Jo knyga „The Emperor of All Maladies: A Biography of Cancer“ („Visų negalavimų imperatorius: vėžio biografija“) 2011 m. buvo apdovanota Pulicerio premija. Neseniai išleistas studijos tęsinys „The Gene: An Intimate History“ („Genas: asmeninė istorija“) taip pat sulaukė puikių vertinimų.

Turint galvoje visus šiuos dalykus, toks pašnekovas prie pietų stalo ryžto neįkvepia. Todėl pokalbį pradedu apgalvotu gluminamu klausimu: „Kur perkate savo džinsus?“ Laimė, guvus 45-erių vyriškis su augaliniais motyvais margintais marškiniais, barzda ir roko žvaigždės ežiuku ne toks bauginantis, kaip atrodė iš jo CV. „Pasiuvo vietinis siuvėjas Indijoje, – sako jis. – Įmonės pavadinimas (iš tiesų!) „Atul Jeans“.

Pietaujame „Dishoom“, jis yra kadaise apleistame, o dabar vidurinės klasės išvaizdą atgavusiame Londono Kings Kroso rajone. Praėjusio amžiaus 7-ąjį dešimtmetį zoroastristų imigrantų Mumbajuje atidarytų kavinių dvasingą nuotaiką primenančioje aplinkoje mažose lėkštelėse tiekiami klasikiniai indų patiekalai. Jautiesi keistai, tarytum patekęs į tų laikų dramų filmavimo aikštelę.

Ponas Mukherjee, kuris sulaukęs 18-os išvyko iš Naujojo Delio studijuoti į Stanfordą, yra vienas šio restorano gerbėjų, todėl užsakyti pasiūlau jam.

„Jūs vegetarė?“ – teiraujasi jis. „Ne.“ – „Aš irgi ne. Ar mėgstate maistą su daug prieskonių? Ne per labiausiai?“ Tarsteliu, kad aštrus maistas manęs negąsdina.

„Žmonės klysta dėl indiškų patiekalų, jie painioja prieskoningą maistą su aštriu, – pataiso jis mane. – Prieskoningas reiškia, kad patiekale yra prieskonių.“ Tai ar tiesa, klausiu, kad kalendrų skonis kai kuriems žmonėms nemalonus, mat genetiškai jie „sukonstruoti“ taip, jog kalendros jiems primena muiliną vandenį? „Priklauso nuo to, ką ragausite – sėklas ar lapus, – atsako jis, kai mudu užsisakome po taurę putojančio vyno. – Niujorke einu lapelių pirkti tik į vieną parduotuvę. Labai išrankiai juos renkuosi.“

Genai – filosofinė mįslė

Ponas Mukherjee išrankus daugeliui dalykų. Jis kalba rūpestingai moduliuojamais sakiniais, automatiškai pasitaiso, priduria apibrėžiamųjų šalutinių sakinių ir tik tuomet padeda tašką. Jis išrankus ir pasirinktoms specializacijoms. Baigęs rašyti „Vėžio biografiją“, galvojo nebeturįs ko daugiau pasakyti. Tačiau slinko mėnesiai ir jis persigalvojo: jeigu vėžys yra visa ko pabaiga, kas tada yra visko pradžia? Arba, kaip jis rašo knygoje „The Gene: An Intimate History“: „Jeigu vėžys, perfrazuojant „Beovulfą“ (bene seniausia iš žinomų senąja anglų kalba parašytų epinių poemų, apie 700–1000 m. – VŽ), yra iškreipta normalių mūsų versija, tada iš kur atsiranda neiškreipti mūsų variantai?“

Taip „The Gene“ virto pasakojimu apie „normalumo, tapatybės, aberacijų ir paveldimumo paieškas“. Tai iš daugelio pasakojimų sudaryta knyga. Pirmuosiuose skyriuose geno ištakos nagrinėjamos kaip filosofinė mįslė, abstrakti pavidalo ar formos neturinti koncepcija, kaip diskutavo Pitagoras ir Aristotelis. XIX a. gyvenusio vienuolio savamokslio Gregoro Mendelio, kuris Brno tirdamas žirnelių daigus pirmasis nustatė „paveldimos informacijos nešėjus“, veikaluose ji išsirutuliojo kaip išsamiau realizuota koncepcija, kol galiausiai fizinę formą įgijo Jameso Watsono ir Franciso Cricko (bei Rosalindos Franklin, kuriai priskiriami mažesni nuopelnai) dėka. Šie mokslininkai Kembridžo laboratorijose 1953 m. sukūrė pirmąjį DNR dvigubos spiralės struktūrinį modelį. Iš esmės geno atradimo istorijoje lemiamą vaidmenį atliko kelių neeilinių ir dažnai labai tylių, kartais tiesiog keistų asmenybių atkaklumas, primenantis apsėdimą.

Pašnekovo klausiu, su kuriuo jų jam būtų buvę smagu papietauti.

„Nėra kalbos, su Rosalinda Franklin“, – p. Mukherjee pasirenka griežtą, tiesmuką mokslininkę, kuri rentgeno spinduliais užfiksavo DNR struktūrą ir mirė apgailėtinai jauna.

Genai ir ateitis

Tolesniuose knygos skyriuose p. Mukherjee pereina prie globalesnių klausimų: kaip genas pakeis mūsų ateitį? Ką mums gali pasakyti genetiniai tyrimai ir kokios bus jų pasekmės?

„Štai kur klausimas“, – paaiškina jis.

Padavėjas atneša lėkštę su mažais nanopaplotėliais, raita ir ėrienos kepsniais, jie, nors stipriai pagardinti kalendromis, visai skanūs.

„Jeigu pasakyčiau, kad yra dalykų, dėl kurių galima žmones ištirti ir išsiaiškinti galbūt retą, bet pavojingą polinkį į ligas, ar norėtumėte tai žinoti?“

Atsakau, kad nelabai. Kokia prasmė gyventi jaučiant virš galvos kybantį Damoklo kardą?

„Mūsų vaikai ir vis dažniau – mūsų karta turės tokią galimybę. Galbūt net prieš įsodinant embrioną, jeigu pasitelksite dirbtinį apvaisinimą. Dar svarbiau, tai bus prieinama už tam tikrą kainą, taigi matome visuomenę, kurioje viena klasė išgalės susimokėti už prenatalinius genetinius tyrimus, o kita – ne.“

Svarstau, kad išravėdami nemalonius savo genomo bruožus iš esmės redaguosime visuomenę, kurioje gyvename. Pasakysime „ne“ tam tikriems dalykams ir žmonių gyvybėms, nebūdami užtikrinti, kad tie dalykai pasireikš.

„Teisingai, – atsako p. Mukherjee. – Ta pačia logika vadovaujamasi medicinoje. Medicinos atstovai irgi stengiasi pasakyti, kokia jūsų tikimybė susirgti kokia nors liga ateityje.“

Ponas Mukherjee nėra sudaręs savo genomo žemėlapio. „Nes tą ligą, kuri mano šeimą domina labiausiai – šizofreniją, – lemia daugelis genų. Mes nežinome, kurie. Arba kurie iš jų lemia didesnę arba mažesnę riziką. Taigi surinkčiau informaciją, tačiau didžiąja dalimi ji būtų nepanaudojama. Tarytum skaitytum romaną, kuriame supranti tik kas penktą žodį. Tada gali suprasti tą romaną visai neteisingai.“

Anot jo, kol kas tiriant genus sunku prognozuoti net žinomus dalykus: „Yra žinomi, pvz., auglius slopinantys genai BRCA1 ir BRCA2, taip pat kai kurie genai, didinantys tikimybę susirgti Alzheimerio liga. Tačiau ir apie juos tėra žinoma tikimybių lygmeniu – tik mažytė dalis. Kita vertus, sulig kiekvienais metais, mokydamiesi sudaryti negimusio vaisiaus genomo seką, sužinosime vis daugiau, ir dalykai, kuriuos dabar vertinu kaip nesuprantamus, taps žinomi ir suprantami.“

DNR lemia viską?

Mokslas atskleidžia vis naujų mūsų būties paslapčių, todėl kyla pagunda pradėti galvoti, kad DNR tapo naująja religija.

„Manau, populiariojoje kultūroje išties paplito tropas, kad DNR lemia viską, – dėsto p. Mukherjee ir traukia iš kiauto ant grotelių skrudintą krevetę. – Kad iššifravę genus vienaip ar kitaip staiga dekoduosime žmogų. Tikrai verta sau priminti, kad tai netiesa.“

Klausiu, kodėl gi ne. Pašnekovas sako, kad iš dvynių tyrimų žinome, jog net tie dalykai, kuriems būdingas tas pats galingas genetinis determinantas, antrajam dvyniui pasireiškia tik 50–60% atvejų. Vadinasi, akivaizdu, kad yra kažkas kitas – ar atsitiktinumas, ar aplinka. Arba dar kažkas, kas paskatina reakcijų grandinę, kuri pakeičia mūsų genų elgseną.

Ponas Mukherjee turi nuostabų gebėjimą paaiškinti tariamai neįmanomas idėjas.

„Genai sudėlioti kaskadomis, – pasakoja jis. – Vienas nurodinėja kitam. Jie suformuoja pirštą. Padaro ranką. Bendradarbiauja tarpusavyje. Nors genai žinomi, o kodą irgi galima sužinoti, pats procesas išlieka mažumėlę paslaptingas. Svarbu pabrėžti, kad tai procesas.“

Prognozės gerėja

Klausiu, ar studijos ir tyrimai suteikia jam pagrindą nusiraminti, ar vis dėlto kelia rūpestį.

„Ir viena, ir kita, – atsako mokslininkas. – Aš – gydytojas onkologas. Kiekvieną dieną, kiekvieną savaitę suprantame vis naujų, sudėtingesnių vėžio aspektų. Genetikos technologija jau pakeitė šios ligos gydymo metodus.“

Sergančiųjų vėžiu prognozės gerėja, nors p. Mukherjee mieliau kalba apie „mažesnį mirtingumo rodiklį“ nei „išgyvenimo rodiklį“.

„Jeigu diagnozuojate vėžį anksčiau, galite klaidingai patikėti, kad žmonės išgyvena ilgiau. Toks argumentavimas klaidingas. Tačiau, remdamiesi JAV atliktais tyrimais, mes jau pradedame matyti reikšmingą pagal amžių pakoreguoto mirtingumo lygio mažėjimą maždaug 1 ar 2% kasmet“, – sako jis.

Tai teigiami pokyčiai. O kokie neigiami?

„Ar verta tai daryti, vertinant gyvenimo kokybės sąnaudų prasme? – gūžteli mokslininkas. – Galite užduoti vieną už kitą sudėtingesnių klausimų. Tačiau turime susikurti žodyną tinkamiems klausimams pateikti.“

Padarome pertraukėlę, per kurią suprantu suvalgiusi didesnę dalį bendrų porcijų negu pašnekovas, įsidėjęs vos kelias krevetes ir truputį ėrienos. Ryžiai liko nepaliesti. Sušveičiu juodųjų pupelių dalą ir nusprendžiu, kad jis galėjo būti aštresnis ir su daugiau prieskonių.

Genų tyrimai – stulbinamas dalykas: jie nuostabūs savo užmojais, o jų taikymo sritis verčia pasijusti menkam. Tačiau išlieka faktas, kad vis tiek mirsime. Spėlioju, ar genomo iššifravimas sustiprino mūsų gebėjimą susitaikyti su savo mirtingumu, ar tik padarė jį dar labiau nepasiekiamą.

„Manau, mums vis dar reikia permąstyti kai kurias fundamentalias nuostatas dėl mirties, – kalba p. Mukherjee, kaip jo kolega gydytojas ir „New Yorker“ straipsnių autorius Atulas Gawande’as, kasdien gydantis žmones, kurių dienos suskaičiuotos. – Vienas iš dalykų, kuriuos žinau kaip gydytojas, yra tai, kad net visiškai susitaikius su mirtingumu, pereiti iš sirgimo į mirimą yra labai baugu.“

Ne mirtis, o mirimas

„Mums kelia nerimą ne mirtis, – tęsia jis, – o mirimas. Žmonės klausinėja: ar skaudės? Ką aš jausiu? Jie neklausia, ką reiškia būti mirusiam. Jie klausia, koks tas procesas. Kalbant šiuo aspektu, neturime susiformavusios kultūros. Apskritai mūsų mirimo ritualai sumenko. O kai mirimas netenka tradicinių ritualų, reikia pakeisti juos kitais dalykais… kurie leistų žmogui gerai mirti.“

Kaip gydytojui, dirbančiam vis labiau pasaulėjančioje visuomenėje, p. Mukherjee pacientai dažnai primeta nuodėmklausio arba kunigo vaidmenį. „Akivaizdu, kad tai turi tam tikrą galią, – trukteli jis pečiais. – Net šiais laikais medicina turi šamanizmui būdingų savybių. Jeigu esate gydytojas, norite to ar ne, tokia savybė jums bus priskirta. Todėl svarbu stengtis išsklaidyti tokį supratimą. Nemanau, kad gydytojai turėtų būti dievai. Galiausiai tai tik trukdo, sukuria ribas ir pastato sienas.“

Ar jis pats tiki Dievą?

„Dažniausiai ne, – atsako mokslininkas. – Dažniausiai esu agnostikas. Galiu įsivaizduoti galybę, kuri yra nesuvokiama, ir todėl tai idėjai suvokti būtina dvasinė akimirka. Tačiau netikiu, kad yra asmuo, kuris gyvena kitoje erdvėje ir turi ką mums apreikšti.“ Netiki jis ir pomirtiniu gyvenimu.

***

Padavėjas prieina nurinkti lėkščių ir pasiūlo deserto. Sutariame pasidalyti porciją ledų su aitriąja paprika, kurių mano pašnekovas norėtų paragauti ir kurie pasirodo esą gana ugningi. Išsiaiškinęs vėžį ir genomą, p. Mukherjee mąsto apie naują tyrimų sritį. Jis nuoširdžiai bijo „kūrybinio sąstingio“ ir jaučia kompulsišką reikmę klausinėti. Be to, rašymas jam yra būdas „išeiti pro šonines duris“ iš itin konkurencingo grynai mokslinių tyrimų pasaulio.

„Labai susidomėjau medicinos ateitimi. Kaip ji atrodys po 10, 20, 100 metų. Kas būtų, jeigu galėtume paimti neištirtą visatą savo smegenų ir kūnų molekulių ir pradėti įsivaizduoti jas kaip vaistų taikinius? Dabar medicina tėra užgriebusi tik mažytį šios visatos kampelį… Kas būtų, jeigu jis pradėtų plėstis?“

Ateityje, sako p. Mukherjee, medicina bus labiau sufokusuota, o kamieninių ląstelių technologijos leis mums „iš naujo sukonstruoti imunines sistemas“. Savo laboratorijoje mokslininkas augina kremzlę. „Nes kremzlė, kaip žinote, yra vienas iš organų, kurie susidėvi ir nebeatsikuria. Pusė pasaulio vaikšto perlinkę – ne dėl kaulų, o todėl, kad nebeturi kremzlių. Neseniai buvo paskelbta kontroversiška ataskaita, kad galime gyventi iki 115 metų. Tačiau tiek atlaikys ne visos mūsų kūno dalys. Ateityje mokėsime atkurti tam tikras kūno dalis.“

Skamba puikiai, bet mano močiutė pasakytų: kas, po galais, norėtų gyventi iki 115-os?

Genai ir Trumpas

Ponas Mukherjee nešiojasi mažutį lagaminėlį, kaip jis vadina, – „10 dienų krepšį“. Kiek vėliau šiandien jis išskris į Indiją, o tada grįš į Niujorką – pas žmoną skulptorę Sarah Sze ir dvi jų dukras. Prieš tai nuskris į „Google“ biurą Londone aptarti dirbtinio intelekto naudojimą ateities medicinoje. Ar tikrai vieną gražią dieną mus gydys robotai?

Ponas Mukherjee nėra prieš naudoti juos diagnostikai, tačiau atsargiai vertina medicinos sistemą be žmogiškojo faktoriaus.

„Pastaruoju metu gydytojai net nebeprisiliečia prie pacientų, – kalba jis, – prarandama kai kas labai svarbaus… Kai įeina sunkiai sergantis žmogus, gydytojas turi tai suprasti. Tam nereikia atlikti tyrimų.“

Baigiame ledus. Svarstau, kad p. Mukherjee genetiškai galbūt pernelyg dosniai apdovanotas. Rhodeso stipendija, stulbinami mokslo laimėjimai ir nepasotinamas smalsumas – tebūnie. Tačiau Pulicerio premija už knygą – tai jau pernelyg godu. Nejau jis jaučia nepailstamą ryžtą vis ko nors siekti?

„Tiesą sakant, nesu labai linkęs konkuruoti. Žmonėms tai nesuprantama, ir jums reikėtų apie tai klausti mano žmonos. Manau, paranku turėti tikslų ir juos be galo lanksčiai keisti, – pripažįsta jis, – tačiau taip, tiesa, aš turiu daugybę genetinių defektų. Turiu tiek ydų, kad suskaičiuoti neužtektų pirštų. Lengvai nusiviliu projektais, tada pradedu dėl to kentėti. Mano santykiai su atkaklumu – dvilypiai. Esu beviltiškas visur, kur reikalinga gera akių ir rankų koordinacija. Paimkime kad ir stalo tenisą: atmušdamas užsivožiu rakete sau per veidą. Nesugebu darbuotis rankomis. Nemoku remontuoti. Ir paminėsiu išties rimtą dalyką: visai neturiu krypties pojūčio.“

Ponas Mukherjee, dabar esantis Amerikos pilietis, jaučia neviltį dėl prezidento Donaldo Trumpo politinių įsitikinimų ir jo „atkaklaus nesugebėjimo arba atsisakymo tikėti mokslu. Jis yra prikalbėjęs nelogiškų dalykų apie klimato kaitą.“

Anot pašnekovo, populistinės idėjos buvo labai pavojingos geno istorijoje, kurią tebetemdo tamsus eugenikos šešėlis, ir p. Mukherjee nerimauja, kad jo tyrimai gali būti panaudoti politiniais tikslais. „Knygoje „The Gene“ yra didžiulis ir labai ginčijamas skyrius apie rases, – pasakoja jis. – Politikoje randasi stipri rasinio determinizmo tendencija. Kad ir ką sakytumėte, ką rašytumėte, rasinio determinizmo šalininkai iškraipys tai, ką parašėte, ir pateiks taip, tarsi teigtumėte tai, ko norėtųsi jiems. Stulbinama.“

Pono Mukherjee laukia susitikimas. Jis pasirašo vieną „The Gene“ egzempliorių ir su savo lagaminėliu išrūksta „Google“ komplekso link. Kol kas, kiek matau, traukia teisinga kryptimi.

Autorius

DIGA

DIGA